Dėmesio! Puslapis parduodamas. Susidomėjusius prašome kreiptis čia.
Kontaktai Pradinis puslapis
|
Žinutė: Norėtum? Spausk čia!
Paieška
VIP nariai
Auksiniai nariai
Nauji nariai
Dabar prisijungę
Populiariausios merginos
Populiariausi vaikinai
Seksualiausios merginos
Seksualiausi vaikinai
Gimtadieniai
Originaliausios foto
Draugiškiausi nariai
Vardas:
Būsena:
Lytis:
Miestas:
Amžius, nuo:
Amžius, iki:
Tik su foto
Tik su video
star [28], Šiauliai
Būsena:
Parodyk jausmus! Dovanok taškų!
Įvertinimas:
Seksualumas: 11.538 Foto originalumas: 10.786 Draugiškumas: 11.364
Informacija apie mane:
Nickas: shadOw8
Skype nickas: hugy33
Vardas: star
Lytis: Moteris
Miestas: Šiauliai
Gimimo data: 1993-04-08
Zodiako ženklas: Avinas
Ūgis: 176 - 180 cm
Kūno sudėjimas: Seksualus
Akių spalva: Seksualios
Plaukų spalva: Seksualūs
Išsilavinimas: Nebaigtas vidurinis
Šiuo metu: Tinginiauju
Ieškau: Internetinių draugų
Kita: Buvo isleistuviu vakaras. Saleje triuksmavo ir linksminosi jaunimas, grojo muzika, sukosi poros. As stovejau ir galvojau: "o vis tik kaip sunku palikti mokykla". As stovejau ir dairiausi. Ir staiga besidairydamas pamaciau grazia liekna mergaite, kuri stovejo nugara i mane. As maciau kaip virpa jos kunas. Man pasirode, kad ji verkia, ir as...neapsirikau. Priejes arciau, palieciau jos peti. Ji atsisuko, ir as pamaciau giliai melynas akis, pasruvusias asaromis. Ja pazinojau tik is matymo. Tai buvo mergina is kitos klases, taip pat abituriente. As stovejau ir nezinojau, kaip ja nuraminti. Norejau suzinoti jos asaru priezasti, taciau buvo nepatogu klausti. Ji buvo simpatiska mergaite, gelsvu plauku, apsirengusi balta suknele, apsiavusi baltais batukais. Turbut mano tyla jai igriso. Ji paziurejo i mane ir vel nusisuko. Bet pamates toki skausma jos akyse, nesusivaldziau ir palietes jos peti paklausiau: - Kuo tu vardu? Juk siandien tokia svente, kas tave nuskriaude? Ir tada ji pripuole prie manes ir vel gailiai pravirko. As supratau, kad taip verkti gali tik labai daug iskentejes zmogus. - Gal galiu tau kuo nors padeti? Is jos akiu vis dar tekejo gailios asaros. Paskui jinai pakele auksine galvute ir paziurejo man i akis ir tare: - Gerai, as tau papasakosiu viska...Tik ar tu panoresi manes isklausyti? Juk tai ilga istorija, dviem zodziais visko nepasakysi. Mano vardas Erika. Kai man buvo penkiolika metu, mes atvaziavome i sita miesta, as neturejau visai draugu. Vaiksciojau viena, istisomis dienomis. Karta as sedejau ant suoliuko parke ir skaiciau knyga, tik pavadinimo nebeprisimenu, bet tai neturi reiksmes. Kazkas smarkiai sutrenke man i peti. As pakeliau akis. Salia manes stovejo aukstas, juodu plauku berniukas. Jis rankoje laike "ragatke". Man jisai atrode toks piktas ir negeras, todel nekreipiau i ji demesio ir skaiciau toliau. - O, kokia tu grazi. Ir akys tavo grazios... - O kas daugiau? - paklausiau as. - Na gerai, dabar susipazinkime, - tare jis. Jis istiese man ranka. As atsistojau ir greitu zingsniu pradejau eiti. - Na tu nepyk! - susuko jis. As pagalvojau, kad tai naujas budas susipazinti. - Atleisk, nezinojau, kad tu taip greitai isizeisi. Jis dar kazka sake, bet as jau negirdejau. Sekancia diena as isvaziavau pas senele ir grizau tik pries rugsejo pirmaja. Einu i mokykla ir girdziu saukia: "Erika!". Pagalvojau, kad pasigirdo, kadangi pazistamu neturejau. Staiga kazkas svelniai paeme man uz rankos. As atsisukau. Tai buvo jis... - Sveika, as taves visur ieskojau. - Kodel? - paklausiau as. - Pazinciai, argi tu neprisimeni? Mano vardas Viktoras. As norejau pasakyti, kad vis dar tebepykstu, bet negalejau. Istiesiau ranka. Jis paspaude ja ir pasake: - As patenkintas. O tu? Nezinojau, ka sakyti. - Tylejimas reiskia sutikima, - pasake mano naujas pazistamas. Taip ir prasidejo musu draugyste. Kartu eidavome i mokykla, kartu grizdavome namo, beveik visada budavome kartu. Jis buvo man paprastas draugas. O drauges man jo pavydedavo. Taip mes su juo isdraugavom dvejus metus. Pernai baigeme desimta klase. Susitareme eiti i vienuolikta, o veliau i instituta. Na bendrai viskas is eiles. Artinosi Naujieji Metai. As pradejau jausti jam kazka daugiau negu draugiskuma. Nes pradejau pavydeti, bet be reikalo. Jis buvo ir liko istikimas musu draugystei. - Zinai ka, sutiksim Naujus Metus dviese, pas mane, tu ir as. Zinai, Rika, - jis mane taip vadino. As tau turiu daug ko pasakyti ir pasakysiu lygiai dvylikta valanda. - O kas bus pas tave namuose? - paklausiau as. - Kaip kas? Tevai. Taciau mes busime vieni, kitame kambaryje ir mums niekas netrukdys. Tu gi zinai ir pazisti mano tevus. - Taip...jie geri, - atsakiau as. Naujus metus sutikome abu su Viktoru. Mano manymu, neteisus tie, kurie sako, kad kompanijoje linksmiau. Mes buvome dviese. Man buvo labai gera, kaip niekada. Laikas ejo greitai. Rodykle artejo prie dvyliktos. Jis apkabino mane ir tare: - Tau septyniolika, man astuoniolika, ir man atrodo, kad mes kalbesim kaip... Rika as myliu...labai stipriai pamilau. As stovejau ir nezinojau, ka sakyti. - Kas atsitiko, mieloji? - Nieko, Viktia, nieko. Tu dabar lauki, kad as pasakyciau ta pati. Taciau as pasakysiu tiesa. Tu man labai patinki, Viktorai, nezinia kas man gali daugiau taip patikti kaip tu. O kas yra meile - as dar nezinau. Ar tu bent karta girdejai apie tikraja meile? -paklausiau as. - Man pasakojo tevai. Anksciau, kur mes gyvenome buvo didelis ezeras, o jame isikure dvi baltos gulbes. - Tu norejai pasakyti apie meile, o pasakoji apie gulbes, - pertraukiau ji ir nusijuokiau. - Tai visai nejuokinga, tai net liudna. Paklausyk ir suprasi. Tas gulbes saugojo geri zmones. Jos visa laika buvo kartu. Viena karta pasove gulbina, ir jis mire. Likusi gulbe viena, ilgai buvo toje pacioje vietoje, kur buvo zuves gulbinas. Ir viena ryta, negaledama pernesti skausmo ir sielvarto, gulbe pakilo aukstyn, parode mirties kilpa, suglaude sparnus ir krito ant akmenu. Skaudziai sukliko gulbe, o zmones mate ta vaizda negalejo sulaikyti asaru. Na, dabar suprask tu pati, ar tai buvo meile? - Atleisk, Viktorai, as tai supratau, bet pasakysiu atsakyma veliau. Tu zusi? -paklausiau as ir prisiglaudziau prie jo peties. Ta vakara as buvau pati laimingiausia. Ir neisivaizdavau, kas gali buti laimingesnis nei as. Po Naujuju Metu musu draugyste dar labiau sustiprejo. Bet, deja, laime buvo neilga. Mes su Viktoru buvome draugo vardadienyje ir grizome velai. Ilgai stovejome prie duru. Staiga jis paklause: - Rika, galima tave pabuciuoti? Jis apkabino mane ir karstai karstai pabuciavo. Sekancia diena jis kazkodel neatejo i mokykla. As pradejau nerimauti. Dar niekada taip nebuvo, kad jis nepasakes man neateitu i mokykla. Nekantriai laukiau pamoku galo. Blaskiausi. Pasibaigus pamokoms as begte nubegau pas Viktora. Duris atidare jo mama. Pamaciusi mane, ji nusuko akis i sali. - Kas? Kas nors atsitiko Viktorui? - paklausiau as. - Nieko, Erika, nieko, gal viskas gerai praeis. Jis ligonineje. - Ka?! - susukau as. - Vakar jis jautesi gerai, dziaugesi, juokesi, siandien jam jau blogai, - susnibzdejo motina ir pravirko, kiek apsiraminusi pasake: - Siandien ryta ji rado gatveje. Pas ji kelios zaizdos kune. - Kaip? Uz ka ji taip! Ne! Ne! Tai netiesa! Nepastebejau, kaip atsiradau namuose. Kritau i lova ir gulejau beveik be samones. Paskui isgirdau skambuti ir mamos zodzius: - Uzeik, ji namie. Kazkas pravere duris. As atsistojau ir pamaciau stovincia Viktoro mama. Pabalusi kaip drobe, ji laikesi uz duru rankenos. - Kas? Kas nors su Viktoru, jam bloga, taip? - Nenusimink, Erika, liaukis, as atejau taves. Jam bloga. Jis nori tave matyti. Nepajutau kaip ipuoliau i palata. Jis gulejo. - Rika, Rika, mieloji Rika, - susnibzdejo jis. As negalejau susilaikyti ir pajutau, kaip skruostais rieda asaros. - Neverk, kvailute, stai matai kaip isejo. Man mazai jau liko gyventi, suskaiciuotos valandos, o gal net ir minutes. - Ka tu kalbi, nusiramink! Mes busime visur ir visada kartu. As myliu tave! – kartojau as. Jis ramiai klausesi ir buciavo mano rankas. - Rika, Rika, as taip...kad mes butume kartu visa laika. Jam ant kaktos issiverze mazi prakaito laseliai. - Rika, stai paimk, - sukaupes jegas, jis istiese man lapeli popieriaus, sulankstyta i keturkampi, - tai paskutinis mano laiskas. Man nelieka laiko pasakyti tau visko. - Viktorai! Viktorai! - susukau as. - Tu gyvensi, Viktorai! Gyvensi! Smarkiai kvepuodamas, tarsi bijodamas, kad truks oro, susnibzdejo: - Brangioji,Erika! Pabuciuok mane, pabuciuok paskutini karta, Erika... As vos atgaudama kvapa, pasilenkiau ir pabuciavau. Asaros temde akis. Jis neteko samones. I palata iejo gydytojas ir, paemes man uz rankos, pradejo vesti tolyn nuo Viktoro. Jis vel trumpam atgavo samone. - Sudie, mano brangioji mamyte, teveli, sudie, mylimoji Erika...as... Pakilusi galva sunkiai nusviro ant pagalves, ir as pamaciau, kaip Viktoras mirsta. - Isgelbekit ji, isgelbekit! - susukau. Jis sunkiai ikvepe oro ir... mire. - Viktia! - suklykiau ne savu balsu. Bet jis jau negirdejo mano riksmo. Amzinai uzmerke akis, kurias as taip mylejau ir kuriu taip greitai netekau. Laidojo mano Viktora po dvieju dienu nuo mirties. Ta laika as vaiksciojau kaip ne sava, lyg pakvaisusi. Pries pat laidotuves nuejau i parduotuve ir isrinkau didele grazia puokste raudonu roziu. Tai buvo paskutine dovana mylimajam Viktorui. Priejau prie jo namo. Viduje buvo daugybe zmoniu. Siaip taip prasiverziau prie karsto. Jis gulejo taip meiliai, jog atrode, kad miega ir tuoj atsimerks, ir pasakys: "Labas, Erika". Staiga as pamaciau jo mama. Ji stovejo ir ziurejo i ji klaikiu zvilgsniu, bet bijodama atitraukti akis. Turbut jinai norejo amzinai isiminti jo veido bruozus. Motina stovejo ir kazka snabzdejo. Jos plaukai per sias dienas pasidabravo. Staiga uzgrojo laidotuviu marsas. Per mano kuna perejo siurpas. Kas buvo toliau neatsimenu. Visi sustojome prie duobes. Atidenge karsta...paskutines minutes ir as daugiau nebepamatysiu jo. Uzdenge karsta ir pradejo leisti i duobe. - Palikit ji!? Jis tuoj pabus! Palikit ji! - surikau as. Mano zvilgsnis susitiko su jo mamos zvilgsniu. Ji ziurejo i mane lyg isprotejusi. Staiga ji susuko: - Sunau! Mano sunau! Neiseik is musu! Pasilik su mumis! Prie jos priejo vyriskis. Tai buvo Viktoro tevas. Kaip paseno per tas dienas. As puoliau prie duobes, kur leido Viktora, gulinti karste, bet mane atitrauke. Vietoj duobes, i kuria ileido karsta, liko tik mazas smelio kauburiukas, ant kurio buvo daug geliu, ju tarpe ir mano raudonos rozes. Visi pamazu issiskirste. Negalejau pagalvoti, kad daugiau nebepamatysiu jo. Ir tada prisiminiau jo laiska: "Mano brangioji, mylimoji Erika. Juk tu zinai, kaip as beprotiskai myliu tave. Tu - mano gyvenimo zvaigzde. Mieloji Erika, as prasau taves, vardan musu draugystes ir meiles - buk tyra. Man atrodo, kad tu, Rika, mano pazada istesesi. Kaip as noriu visa gyvenima buti salia taves, bet deja...deja...Tu supranti. Tik tu neverk, negalvok apie nieka. Mano mintys bus su tavimi iki paskutines tavo gyvenimo minutes. Galvok apie mane, kaip galvojai apie gyva, sunku...oi...sunku palikti tave, Erika, zinant, kad tu gyvensi ir myli mane. Jeigu as galeciau gyventi... Ach, jei galeciau... Baigiu rasyti, nes jauciu, kaip artinasi paskutine mano gyvenimo akimirka. O dabar nepamirsk legendos apie baltas gulbes. Lik sveika, mano brangioji Erika! Prisimink mane. Tavo Viktoras." Jinai tyledama padave man laiska, vos sulaikydama asaras. Po kiek laiko jinai pasake: - Dabar as suzinojau, kas yra meile. Ir stai isleistuviu vakaras, o jo nera... nera kartu su manimi. Staiga jinai pakele melynas, pilnas asaru akis i mane. Akys skundesi skausmu ir sirdgela. Greitu judesiu ji pagriebe is mano ranku laiska ir isbego is sales laukan. As puoliau vytis, bet be reikalo. Kai isbegau, ji jau buvo uz kampo. Ir staiga... as isgirdau caizu stabdziu cypima. Kai pribegau prie kampo, pamaciau ziauru vaizda. Erika gulejo po masinos ratais kaip jauna baltute gulbe. Balta suknele primine baltos gulbes sparnus. Rankoje ji laike balta popieriaus lapeli. Tai buvo Viktoro laiskas. Staiga jinai atmerke melsvas akutes ir gailestingai susnabzdejo: - Stai ir vel as su tavimi. Dabar busime kartu, Viktorai... Subego zmones. Atvaziavo greitoji. Gydytojas apziurejo mergaite ir pasake: - Mire... - Ir del sito ji, baltoji gulbe, zuvo paciame gyvenimo zydejime. Kaip staiga nuvyto besiskleidziantis jos jaunystes pumpuras, - pagalvojau as. Ir vel pazvelgiau i Erika. Ji gulejo pasruvusi kraujyje, o pro besisypsancias lupas, matesi baltuciai smulkus dantukai. Rankoje ji laike stipriai sugniauzta laiska. As dar karta perskaiciau tas eilutes, kurios labiausiai matesi: "...nepamisk legendos apie baltas gulbes. Lik sveika, mano brangioji Erika! Prisimink mane. Tavo Viktoras..." As dar karta pazvelgiau i Erika. Mano ausyse skambejo Erikos klyksmas ir caizus stabdziu cypimas. As pagalvojau: - Stai kokia ta tikroji meile...
Užsiregistravau: 2007-05-01 15:48:14
Paskutinį kartą lankiausi: 2007-12-07 22:05:03
Mane pastebėjo: 2020 kartų(us)
Mano draugai:
melissa [32]
Būsena:
Elli [30]
Būsena:
DamnGret [30]
Būsena:
Matas [29]
Būsena:
eRe [29]
Būsena:
Rugile [28]
Būsena:
juste [31]
Būsena:
Zhygiszz [29]
Būsena:
Laura [29]
Būsena:
Lauryte [29]
Būsena:
Evelina [28]
Būsena:
Johnny [30]
Būsena:
Neringa [30]
Būsena:
pIndre [29]
Būsena:
Antoshkius [30]
Būsena:
Visi draugai [27]
Mane pastebėjo šie nariai (2 savaičių laikotarpyje):
Manęs nepastebėjo dar nei vienas narys
Komentarai:
Kamile [31]
Būsena:
Data: 2007-05-20 17:44:58
gloooozhys shyta pupsea :*
Johnny [30]
Būsena:
Data: 2007-05-05 23:13:34
Miela tokia ---<@
Neringa [30]
Būsena:
Data: 2007-05-04 16:48:41
nice
Sinde [29]
Būsena:
Data: 2007-05-03 18:37:55
Lezbiu!!!Mano;*@~ Myliu sexe;>* <33
Aura [27]
Būsena:
Data: 2007-05-01 16:57:54
Ta koke fainuma.;** myleks tave pupuli xD*
Taškai
Tavo draugai
Tavo anketa
Tavo foto
Tavo būsena
Gautos žinutės
Išsiųstos žinutės
Prisijungę draugai
Pagalba
Flash žaidimai
Videos
Juokingos foto
SMS pramogos
Hot chat
120x60.lt
468x60.lt
Pradinis puslapis | Kontaktai | Reklama
Kontaktai Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai