|
|
star [29], Šiauliai |
|
Būsena:  |
|
Parodyk jausmus! |
Dovanok taškų! |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Seksualumas: |
11.538 |
Foto originalumas: |
10.786 |
Draugiškumas: |
11.364 |
|
|
|
|
|
Nickas: |
|
shadOw8 |
Skype nickas: |
|
hugy33 |
Vardas: |
|
star |
Lytis: |
|
Moteris |
Miestas: |
|
Šiauliai |
Gimimo data: |
|
1993-04-08 |
Zodiako ženklas: |
|
Avinas |
Ūgis: |
|
176 - 180 cm |
Kūno sudėjimas: |
|
Seksualus |
Akių spalva: |
|
Seksualios |
Plaukų spalva: |
|
Seksualūs |
Išsilavinimas: |
|
Nebaigtas vidurinis |
Šiuo metu: |
|
Tinginiauju |
Ieškau: |
|
Internetinių draugų |
Kita: |
|
Buvo isleistuviu vakaras. Saleje triuksmavo ir
linksminosi jaunimas, grojo muzika, sukosi poros. As
stovejau ir galvojau: "o vis tik kaip sunku palikti
mokykla". As stovejau ir dairiausi. Ir staiga
besidairydamas pamaciau grazia liekna mergaite, kuri
stovejo nugara i mane. As maciau kaip virpa jos kunas.
Man pasirode, kad ji verkia, ir as...neapsirikau.
Priejes arciau, palieciau jos peti. Ji atsisuko, ir as
pamaciau giliai melynas akis, pasruvusias asaromis. Ja
pazinojau tik is matymo. Tai buvo mergina is kitos
klases, taip pat abituriente. As stovejau ir
nezinojau, kaip ja nuraminti. Norejau suzinoti jos
asaru priezasti, taciau buvo nepatogu klausti. Ji buvo
simpatiska mergaite, gelsvu plauku, apsirengusi balta
suknele, apsiavusi baltais batukais. Turbut mano tyla
jai igriso. Ji paziurejo i mane ir vel nusisuko. Bet
pamates toki skausma jos akyse, nesusivaldziau ir
palietes jos peti paklausiau:
- Kuo tu vardu? Juk siandien tokia svente, kas tave
nuskriaude?
Ir tada ji pripuole prie manes ir vel gailiai
pravirko. As supratau, kad taip verkti gali tik labai
daug iskentejes zmogus.
- Gal galiu tau kuo nors padeti?
Is jos akiu vis dar tekejo gailios asaros. Paskui
jinai pakele auksine galvute ir paziurejo man i akis
ir tare:
- Gerai, as tau papasakosiu viska...Tik ar tu panoresi
manes isklausyti? Juk tai ilga istorija, dviem
zodziais visko nepasakysi.
Mano vardas Erika. Kai man buvo penkiolika metu, mes
atvaziavome i sita miesta, as neturejau visai draugu.
Vaiksciojau viena, istisomis dienomis. Karta as
sedejau ant suoliuko parke ir skaiciau knyga, tik
pavadinimo nebeprisimenu, bet tai neturi reiksmes.
Kazkas smarkiai sutrenke man i peti. As pakeliau akis.
Salia manes stovejo aukstas, juodu plauku berniukas.
Jis rankoje laike "ragatke". Man jisai atrode toks
piktas ir negeras, todel nekreipiau i ji demesio ir
skaiciau toliau.
- O, kokia tu grazi. Ir akys tavo grazios...
- O kas daugiau? - paklausiau as.
- Na gerai, dabar susipazinkime, - tare jis.
Jis istiese man ranka. As atsistojau ir greitu
zingsniu pradejau eiti.
- Na tu nepyk! - susuko jis.
As pagalvojau, kad tai naujas budas susipazinti.
- Atleisk, nezinojau, kad tu taip greitai isizeisi.
Jis dar kazka sake, bet as jau negirdejau. Sekancia
diena as isvaziavau pas senele ir grizau tik pries
rugsejo pirmaja. Einu i mokykla ir girdziu saukia:
"Erika!". Pagalvojau, kad pasigirdo, kadangi pazistamu
neturejau. Staiga kazkas svelniai paeme man uz rankos.
As atsisukau. Tai buvo jis...
- Sveika, as taves visur ieskojau.
- Kodel? - paklausiau as.
- Pazinciai, argi tu neprisimeni? Mano vardas
Viktoras.
As norejau pasakyti, kad vis dar tebepykstu, bet
negalejau. Istiesiau ranka. Jis paspaude ja ir pasake:
- As patenkintas. O tu?
Nezinojau, ka sakyti.
- Tylejimas reiskia sutikima, - pasake mano naujas
pazistamas.
Taip ir prasidejo musu draugyste. Kartu eidavome i
mokykla, kartu grizdavome namo, beveik visada budavome
kartu. Jis buvo man paprastas draugas. O drauges man
jo pavydedavo. Taip mes su juo isdraugavom dvejus
metus. Pernai baigeme desimta klase. Susitareme eiti i
vienuolikta, o veliau i instituta. Na bendrai viskas
is eiles. Artinosi Naujieji Metai. As pradejau jausti
jam kazka daugiau negu draugiskuma. Nes pradejau
pavydeti, bet be reikalo. Jis buvo ir liko istikimas
musu draugystei.
- Zinai ka, sutiksim Naujus Metus dviese, pas mane, tu
ir as. Zinai, Rika, - jis mane taip vadino. As tau
turiu daug ko pasakyti ir pasakysiu lygiai dvylikta
valanda.
- O kas bus pas tave namuose? - paklausiau as.
- Kaip kas? Tevai. Taciau mes busime vieni, kitame
kambaryje ir mums niekas netrukdys. Tu gi zinai ir
pazisti mano tevus.
- Taip...jie geri, - atsakiau as.
Naujus metus sutikome abu su Viktoru. Mano manymu,
neteisus tie, kurie sako, kad kompanijoje linksmiau.
Mes buvome dviese. Man buvo labai gera, kaip niekada.
Laikas ejo greitai. Rodykle artejo prie dvyliktos. Jis
apkabino mane ir tare:
- Tau septyniolika, man astuoniolika, ir man atrodo,
kad mes kalbesim kaip... Rika as myliu...labai
stipriai pamilau.
As stovejau ir nezinojau, ka sakyti.
- Kas atsitiko, mieloji?
- Nieko, Viktia, nieko. Tu dabar lauki, kad as
pasakyciau ta pati. Taciau as pasakysiu tiesa. Tu man
labai patinki, Viktorai, nezinia kas man gali daugiau
taip patikti kaip tu. O kas yra meile - as dar
nezinau. Ar tu bent karta girdejai apie tikraja meile?
-paklausiau as.
- Man pasakojo tevai. Anksciau, kur mes gyvenome buvo
didelis ezeras, o jame isikure dvi baltos gulbes.
- Tu norejai pasakyti apie meile, o pasakoji apie
gulbes, - pertraukiau ji ir nusijuokiau.
- Tai visai nejuokinga, tai net liudna. Paklausyk ir
suprasi. Tas gulbes saugojo geri zmones. Jos visa
laika buvo kartu. Viena karta pasove gulbina, ir jis
mire. Likusi gulbe viena, ilgai buvo toje pacioje
vietoje, kur buvo zuves gulbinas. Ir viena ryta,
negaledama pernesti skausmo ir sielvarto, gulbe pakilo
aukstyn, parode mirties kilpa, suglaude sparnus ir
krito ant akmenu. Skaudziai sukliko gulbe, o zmones
mate ta vaizda negalejo sulaikyti asaru. Na, dabar
suprask tu pati, ar tai buvo meile?
- Atleisk, Viktorai, as tai supratau, bet pasakysiu
atsakyma veliau. Tu zusi? -paklausiau as ir
prisiglaudziau prie jo peties.
Ta vakara as buvau pati laimingiausia. Ir
neisivaizdavau, kas gali buti laimingesnis nei as. Po
Naujuju Metu musu draugyste dar labiau sustiprejo.
Bet, deja, laime buvo neilga. Mes su Viktoru buvome
draugo vardadienyje ir grizome velai. Ilgai stovejome
prie duru. Staiga jis paklause:
- Rika, galima tave pabuciuoti?
Jis apkabino mane ir karstai karstai pabuciavo.
Sekancia diena jis kazkodel neatejo i mokykla. As
pradejau nerimauti. Dar niekada taip nebuvo, kad jis
nepasakes man neateitu i mokykla. Nekantriai laukiau
pamoku galo. Blaskiausi. Pasibaigus pamokoms as begte
nubegau pas Viktora. Duris atidare jo mama. Pamaciusi
mane, ji nusuko akis i sali.
- Kas? Kas nors atsitiko Viktorui? - paklausiau as.
- Nieko, Erika, nieko, gal viskas gerai praeis. Jis
ligonineje.
- Ka?! - susukau as.
- Vakar jis jautesi gerai, dziaugesi, juokesi,
siandien jam jau blogai, - susnibzdejo motina ir
pravirko, kiek apsiraminusi pasake: - Siandien ryta ji
rado gatveje. Pas ji kelios zaizdos kune.
- Kaip? Uz ka ji taip! Ne! Ne! Tai netiesa!
Nepastebejau, kaip atsiradau namuose. Kritau i lova ir
gulejau beveik be samones. Paskui isgirdau skambuti ir
mamos zodzius:
- Uzeik, ji namie.
Kazkas pravere duris. As atsistojau ir pamaciau
stovincia Viktoro mama. Pabalusi kaip drobe, ji
laikesi uz duru rankenos.
- Kas? Kas nors su Viktoru, jam bloga, taip?
- Nenusimink, Erika, liaukis, as atejau taves. Jam
bloga. Jis nori tave matyti.
Nepajutau kaip ipuoliau i palata. Jis gulejo.
- Rika, Rika, mieloji Rika, - susnibzdejo jis.
As negalejau susilaikyti ir pajutau, kaip skruostais
rieda asaros.
- Neverk, kvailute, stai matai kaip isejo. Man mazai
jau liko gyventi, suskaiciuotos valandos, o gal net ir
minutes.
- Ka tu kalbi, nusiramink! Mes busime visur ir visada
kartu. As myliu tave! kartojau as.
Jis ramiai klausesi ir buciavo mano rankas.
- Rika, Rika, as taip...kad mes butume kartu visa
laika.
Jam ant kaktos issiverze mazi prakaito laseliai.
- Rika, stai paimk, - sukaupes jegas, jis istiese man
lapeli popieriaus, sulankstyta i keturkampi, - tai
paskutinis mano laiskas. Man nelieka laiko pasakyti
tau visko.
- Viktorai! Viktorai! - susukau as. - Tu gyvensi,
Viktorai! Gyvensi!
Smarkiai kvepuodamas, tarsi bijodamas, kad truks oro,
susnibzdejo:
- Brangioji,Erika! Pabuciuok mane, pabuciuok paskutini
karta, Erika...
As vos atgaudama kvapa, pasilenkiau ir pabuciavau.
Asaros temde akis. Jis neteko samones. I palata iejo
gydytojas ir, paemes man uz rankos, pradejo vesti
tolyn nuo Viktoro. Jis vel trumpam atgavo samone.
- Sudie, mano brangioji mamyte, teveli, sudie,
mylimoji Erika...as...
Pakilusi galva sunkiai nusviro ant pagalves, ir as
pamaciau, kaip Viktoras mirsta.
- Isgelbekit ji, isgelbekit! - susukau.
Jis sunkiai ikvepe oro ir... mire.
- Viktia! - suklykiau ne savu balsu.
Bet jis jau negirdejo mano riksmo. Amzinai uzmerke
akis, kurias as taip mylejau ir kuriu taip greitai
netekau. Laidojo mano Viktora po dvieju dienu nuo
mirties. Ta laika as vaiksciojau kaip ne sava, lyg
pakvaisusi. Pries pat laidotuves nuejau i parduotuve
ir isrinkau didele grazia puokste raudonu roziu. Tai
buvo paskutine dovana mylimajam Viktorui. Priejau prie
jo namo. Viduje buvo daugybe zmoniu. Siaip taip
prasiverziau prie karsto. Jis gulejo taip meiliai, jog
atrode, kad miega ir tuoj atsimerks, ir pasakys:
"Labas, Erika". Staiga as pamaciau jo mama. Ji stovejo
ir ziurejo i ji klaikiu zvilgsniu, bet bijodama
atitraukti akis. Turbut jinai norejo amzinai isiminti
jo veido bruozus. Motina stovejo ir kazka snabzdejo.
Jos plaukai per sias dienas pasidabravo. Staiga
uzgrojo laidotuviu marsas. Per mano kuna perejo
siurpas. Kas buvo toliau neatsimenu. Visi sustojome
prie duobes. Atidenge karsta...paskutines minutes ir
as daugiau nebepamatysiu jo. Uzdenge karsta ir pradejo
leisti i duobe.
- Palikit ji!? Jis tuoj pabus! Palikit ji! - surikau
as.
Mano zvilgsnis susitiko su jo mamos zvilgsniu. Ji
ziurejo i mane lyg isprotejusi. Staiga ji susuko:
- Sunau! Mano sunau! Neiseik is musu! Pasilik su
mumis!
Prie jos priejo vyriskis. Tai buvo Viktoro tevas. Kaip
paseno per tas dienas. As puoliau prie duobes, kur
leido Viktora, gulinti karste, bet mane atitrauke.
Vietoj duobes, i kuria ileido karsta, liko tik mazas
smelio kauburiukas, ant kurio buvo daug geliu, ju
tarpe ir mano raudonos rozes. Visi pamazu issiskirste.
Negalejau pagalvoti, kad daugiau nebepamatysiu jo. Ir
tada prisiminiau jo laiska:
"Mano brangioji, mylimoji Erika. Juk tu zinai, kaip as
beprotiskai myliu tave. Tu - mano gyvenimo zvaigzde.
Mieloji Erika, as prasau taves, vardan musu draugystes
ir meiles - buk tyra. Man atrodo, kad tu, Rika, mano
pazada istesesi. Kaip as noriu visa gyvenima buti
salia taves, bet deja...deja...Tu supranti. Tik tu
neverk, negalvok apie nieka. Mano mintys bus su tavimi
iki paskutines tavo gyvenimo minutes. Galvok apie
mane, kaip galvojai apie gyva, sunku...oi...sunku
palikti tave, Erika, zinant, kad tu gyvensi ir myli
mane. Jeigu as galeciau gyventi... Ach, jei
galeciau... Baigiu rasyti, nes jauciu, kaip artinasi
paskutine mano gyvenimo akimirka. O dabar nepamirsk
legendos apie baltas gulbes. Lik sveika, mano
brangioji Erika! Prisimink mane. Tavo Viktoras."
Jinai tyledama padave man laiska, vos sulaikydama
asaras. Po kiek laiko jinai pasake:
- Dabar as suzinojau, kas yra meile. Ir stai
isleistuviu vakaras, o jo nera... nera kartu su
manimi.
Staiga jinai pakele melynas, pilnas asaru akis i mane.
Akys skundesi skausmu ir sirdgela. Greitu judesiu ji
pagriebe is mano ranku laiska ir isbego is sales
laukan. As puoliau vytis, bet be reikalo. Kai isbegau,
ji jau buvo uz kampo. Ir staiga... as isgirdau caizu
stabdziu cypima. Kai pribegau prie kampo, pamaciau
ziauru vaizda. Erika gulejo po masinos ratais kaip
jauna baltute gulbe. Balta suknele primine baltos
gulbes sparnus. Rankoje ji laike balta popieriaus
lapeli. Tai buvo Viktoro laiskas. Staiga jinai atmerke
melsvas akutes ir gailestingai susnabzdejo:
- Stai ir vel as su tavimi. Dabar busime kartu,
Viktorai...
Subego zmones. Atvaziavo greitoji. Gydytojas apziurejo
mergaite ir pasake:
- Mire...
- Ir del sito ji, baltoji gulbe, zuvo paciame gyvenimo
zydejime. Kaip staiga nuvyto besiskleidziantis jos
jaunystes pumpuras, - pagalvojau as. Ir vel pazvelgiau
i Erika.
Ji gulejo pasruvusi kraujyje, o pro besisypsancias
lupas, matesi baltuciai smulkus dantukai. Rankoje ji
laike stipriai sugniauzta laiska. As dar karta
perskaiciau tas eilutes, kurios labiausiai matesi:
"...nepamisk legendos apie baltas gulbes. Lik sveika,
mano brangioji Erika! Prisimink mane. Tavo
Viktoras..." As dar karta pazvelgiau i Erika. Mano
ausyse skambejo Erikos klyksmas ir caizus stabdziu
cypimas. As pagalvojau:
- Stai kokia ta tikroji meile... |
Užsiregistravau: |
|
2007-05-01 15:48:14 |
Paskutinį kartą lankiausi: |
|
2007-12-07 22:05:03 |
Mane pastebėjo: |
|
2104 kartų(us) |
|
|
|
|
|
Mane pastebėjo šie nariai (2 savaičių laikotarpyje): |
|
|
|
Manęs nepastebėjo dar nei vienas narys | |
|
|
|
|
|
|
|
Data: 2007-05-20 17:44:58 |
|
gloooozhys shyta pupsea :*  |
|
|
|
|
|
Data: 2007-05-05 23:13:34 |
|
Miela tokia ---<@ |
|
|
|
|
|
Data: 2007-05-04 16:48:41 |
|
nice |
|
|
|
|
|
Data: 2007-05-03 18:37:55 |
|
Lezbiu!!!Mano;*@~
Myliu sexe;>*
<33
|
|
|
|
|
|
Data: 2007-05-01 16:57:54 |
|
Ta koke fainuma.;**
myleks tave pupuli xD* |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|